Alus. Kas tai?

Alus - toks alkoholinis gėrimas, kurio turbūt pasaulyje išgeriama daugiausia. Be to, šis gėrimas - vienas seniausių žmonijos vartojamų maisto produktų, veikiančių ir centrinę nervų sistemą. Senasis Vokietijos alaus grynumo įstatymas tiksliai apibrėžia leistinus alaus gamybos ingredientus: tai vanduo, salyklas ir apyniai. Mat XVI a. dar niekas nežinojo, kad ir mielės sukelia alkoholinį rūgimą. Sausa teisine vokiečių kalba parašytame dokumente išvardinti leidžiami alaus gamybos ingridientai bei rūgimo proceso etapai. Tačiau ar šis apibrėžimas paaiškina, kas yra tasai alus, kokia reikšmė praeityje ir šiais laikais? Nagrinėjant šio gėrimo savybes pamatysime, kad jo gydomosios savybės vertintos senovėje, pripažintos ir šiais laikais.

Alaus istorija glaudžiai persipynusi su žmonijos istorija. Manoma, kad žmonės pradėjo auginti tokius javus kaip kviečiai, rugiai, miežiai, avižos, dvigrūdžiai ar spelta kviečiai, tik pradėję gyventi sėsliai-, dirbti žemę. Javų perteklius, nebūtinas išgyvenimui, buvo skirtas rauginti alui, tiksliau tariant, gaminti į alų panašiam gėrimui. Alaus gamyba buvo ir savotiška atsargų kaupimo forma, nes vadinamoji „skysta duona” moliniuose induose buvo kur kas geriau apsaugota nuo vabzdžių, kenkėjų, žiurkių ir pelių negu supilti grūdai, kuriuos nesunkiai galėjo sunaikinti graužikai.

Šiais laikais nebeįmanoma tiksliai įvardinti, kas „išrado” ar „atrado” alų. Matyt, šis gėrimas - įvairių, viena nuo kitos nepriklausomų kultūrų rezultatas. Pateiksime vieną populiariausių alaus atsiradimo versijų: manoma, kad duonos likučiai pateko į indą su vandeniu. Saulė sušildė vandenį, o „laukinės” mielės, kurių buvo ore, sukėlė rūgimo procesą. Šis spontaniškas procesas netrukus pradėtas naudoti sąmoningai. Vis dėlto tų laikų „laukinio rūgimo” produktas - į alų panašus skystis nuo dabartinio alaus skyrėsi kaip diena nuo nakties, nors biocheminis jo susidarymo procesas ir nepakito. Tiesa, pirmosiose alaus „rūšyse” būdavo drumzlių, rauginimo javų likučių. Senuose, iki mūsų dienų išlikusiuose piešiniuose pavaizduoti šumerai (apie 3000 m. pr. Kr.), alų geriantys pro šiaudelius, kad netyčia neprarytų plūduriuojančių kviečių pelų likučių ar drumzlių. Tais senais laikais iš alaus jau būdavo išgaravusi didžioji gaivinančios, burbuliuojančios angliarūgštės dalis, - juk karšto klimato kraštuose nebuvo kur šaltai laikyti alų.