Alaus šlovė

Daugelis žmonių vertina kaip gaivinantį, natūralų, lengvą girtumą sukeliantį gėrimą. Tačiau jau Viduramžiais alus laikytas vienu svarbiausių vaistu: jame esantis alkoholis naudotas tirpinti vaistažolių veikliąsias medžiagas ir priedus (į alų juos dėdavo prieš įsigaliojant Bavarijoje 1516 m. alaus grynumo įstatymui). Mūsų akimis žiūrint (juk jau įpratome prie alaus, gaminamo laikantis Alaus grynumo įstatymui), į alų tais laikais dėta daug keisčiausių priedų – kadagio, rozmarino, kanapių lapų, drignių, net džiovintų musmirių… Visi šie komponentai (beje, gana veiksmingi) naudojami ir liaudies medicinoje; be to, daugelis tokių net stipresnių už alkoholį “vaistų” veikia žmogaus psichiką ir sukelia dar gilesnį apsvaigimą.

Alų pirmiausia gerdavo kultinių (taigi – pagoniškų) apeigų metu; „psichodelinės“ alaus savybės buvo naudojamos tam, kad žmogus per jas esą užmegztų glaudesnį ryšį su Dievu. Alų garbino tarsi dievų dovaną, laikė stebuklingu vaistu. Jį naudojo magijai. Kanapės, veikiančios kaip afrodiziakas, įtakingos katalikų bažnyčios nurodymu (juk katalikų bažnyčia Viduramžiais itin aktyviai kovojo su pagonybės kultūros liekanomis) buvo pakeistos karčiaisiais apyniais. Daug alaus buvo išgeriama vienuolynuose, taigi ten raminantys, slopinantys apyniai kur kas geriau pritiko celėse gyvenančių vienuolių kontempliacijai bei askezei nei meiles troškulį sukeliantis afrodiziakas – kanapė. Liaudies medicinoje apyniai vartojami nuo nemigos ir šiais laikais. Vakare išgertas alus, į kurį įdėta daug apynių (Pilzeno rūšis), atpalaiduoja, nuramina, padeda užmigti. Jo šalutinis poveikis gerokai silpnesnis negu migdomųjų ir raminamųjų vaistų.

Beje, atlikus tyrimus paaiškėjo, kad šių laikų alaus migdomasis poveikis – kur kas silpnesnis nei ankstesnių laikų alaus.